Mano idėja susijusi su poreikiu didinti Europos Parlamento įgaliojimus, susijusius su vykdomaisiais įgaliojimais, kad būtų galima sparčiau valdyti gamtinius pavojus, visų pirma susijusius su miškų gaisrais.
Siekdami iliustruoti savo poziciją, mokslo ekspertai plačiai sutinka, kad labai svarbu investuoti į tokių gaisrų prevenciją, nes jiems pasiekus „megafires“ etapą, tampa itin sunku, o gal net neįmanoma, įveikti dabartinius technologinius ir žmogiškuosius išteklius.
Daugiadalykiai moksliniai tyrimai atskleidė daugybę pasekmių žmonių visuomenei. Jos kelia didesnę grėsmę suinteresuotiesiems subjektams, įskaitant ugniagesius, taip pat vietos gyventojams, o tai daro poveikį žmonių gyvybėms, turtui, įmonėms ir natūralių ekosistemų ekonominei funkcijai. Bendros socialinės, ekonominės ir aplinkos apsaugos sąnaudos yra didelės, nors įverčiai tebėra riboti. Jie daro didelę žalą kolektyvinei infrastruktūrai, pavyzdžiui, elektros energijos ir ryšių linijoms, vandens tiekimo sistemoms, keliams ir geležinkeliams. Valymo ir rekonstrukcijos išlaidos yra didelės. Jos sutrikdo tiekimo grandines, dėl to uždaromas verslas ir sutrikdomas transportas. Dėl to gali sumažėti mokestinės pajamos, sumažėti nekilnojamojo turto vertė ir vietos įmonės gali prarasti klientus, pavyzdžiui, sumažinti turizmą nuo gaisro nukentėjusiose vietovėse. Tai tik keletas pasekmių: jos taip pat patiria socialinių ir ekonominių išlaidų, sveikatos problemų, vandens kokybės, poveikio vietos ekosistemoms...
Tačiau pastebėjau, kad vykdomosios valdžios institucijos dažnai yra linkusios skirti išteklius visų pirma civilinės saugos pajėgoms, o ne investuoti į prevenciją. Šį sprendimą dažnai lemia trumpalaikiai politiniai sumetimai, nes Vidaus reikalų ministerijai arba Europos Komisijai lengviau panaudoti išteklius kilus gaisrui, taip sukuriant iliuziją apie neatidėliotinus ir veiksmingus veiksmus. Deja, taikant tokį reagavimo metodą neatsižvelgiama į prevencijos svarbą, nes tai visų pirma padėtų išvengti tokių ekstremaliųjų situacijų.
Būtent šioje srityje Europos Parlamentas gali atlikti labai svarbų vaidmenį. Parlamentas, kaip diskusijų ir konsensuso institucija, turi unikalią galimybę vykdyti griežtesnę vykdomųjų įgaliojimų kontrolę ir skatinti politiką, kuria siekiama užkirsti kelią gamtiniams pavojams. Stiprindamas savo poziciją ir įtaką, Europos Parlamentas gali skatinti vykdomuosius įgaliojimus daugiau investuoti į miškų gaisrų ir kitų gamtinių pavojų prevenciją. Tam taip pat reikia suteikti Europos Parlamento teisėkūros iniciatyvą, kurios jis šiuo metu neturi.
Todėl raginu apsvarstyti šį pasiūlymą ir išnagrinėti būdus, kaip padidinti Parlamento galias valdant gamtinius pavojus.
Bendradarbiaudami galime paversti Europą pasauline lydere aktyvaus gamtinių pavojų valdymo srityje. Esu tvirtai įsitikinęs, kad Europos Parlamentas, kaip demokratinė institucija, atstovaujanti Europos piliečių interesams, yra ideali vieta inicijuoti šiuos teigiamus pokyčius.
Nors priežastis yra gera – mažesnė tarša ir žmonių sužalojimai, manau, kad šis požiūris veikiau sušvelnina status quo, bet nėra išeitis.
Taikant daug visapusiškesnį požiūrį būtų apriboti automobilių naudojimą miestuose, taip būtų sudarytos sąlygos plėtoti pėsčiųjų ir viešojo transporto aptvaras, kurios būtų naudingos fizinei sveikatai (didesnis fizinis aktyvumas ir mažiau su transportu susijusių sužalojimų), psichikos sveikatai (žaliosios erdvės daro teigiamą poveikį psichikos sveikatai), aplinkai (daugiau žaliųjų erdvių spąstų išmetama daugiau CO2 ir išmetama mažiau CO2 nenaudojant asmeninių automobilių). Be to, žaliosios erdvės padeda mažinti miesto šildymą.
Automobiliai turėtų apsiriboti skubios pagalbos tarnybomis ir trumpomis kelionėmis kaimo vietovėse, kuriose viešasis transportas neįmanomas.
Bet kuriuo atveju dėl to atsirastų nesaugumas, kaip išspręstumėte saugumo problemą požeminėse pereigose?
Tokie sienos kirtimo atvejai buvo dažni XX a. 7-ajame dešimtmetyje, kai automobilis buvo paradis, t. y. plačios eismo juostos, dideli greičiai ir t. t. Tačiau dabar tai pasikeitė ir tam yra daug veiksnių.
1) Pirma, žmonėms skirtas miestas. Miestas turėtų būti patogus žmonėms, bet ne automobiliams.
2) Nedidelio judumo grupės. Apie 30 proc. jų kasdien stebimi bet kuriame mieste ir tai gali būti ne tik neįgalieji, bet ir dviratininkai. Tai jiems labai nepatogu.
3) Tai mitas, kad toks perėjimas užtikrina saugumą. Kaip parodė praktika, žmonės tiesiog kerta kelią ir dėl to įvyksta daugiau eismo įvykių.